Sakoma, kad kiekvienas vaikas tiki Dievu. Nes kiekvienam žmogui yra duota sąžinė, per kurią Dievas liudija savo buvimą (Rom. 1:19) Tačiau laikui bėgant tas tikėjimas yra užgožiamas daugybės įvairių gyvenimo dalykų ir arba leidžiam jam vėl išlįsti į dienos šviesą, arba nebe...
Bandydama prisiminti savo vaikystę, nežinau, kur būtų viso to suvokimo pradžia. Turbūt reikėtų praleisti pirmąjį dešimtmetį ir stabtelėti iš karto ties tuo momentu, kai su vienmečiu pusbroliu buvome pradėti mokyti katekizmo.
Tai buvo vasara Utenoje, kur gyveno katalikybę išpažinęs mano senelis. Tais tarybiniais laikais viskas vyko slapta, todėl į namus kiekvieną sekmadienį ateidavo pagyvenusi šluba moteriškė, kurios viena koja buvo žymiai trumpesnė. Pro langus matydavome ją atkrypuojančią ir žinodavome, kad netrukus užsidarysime svetainėje gerai valandai su ja ir klausysimės įvairių pasakojimų apie Dievą. Nedaug teprisimenu, ko ten buvome mokomi. Pamenu tik, kad namų darbams turėdavome išmokti visokių maldų, Dievo, bažnyčios įsakymų, nuodėmių sąrašų ir panašiai. Tą vasarą abudu su pusbroliu priėjome „pirmosios komunijos“ ir nuo to laiko bent du kartus per metus privalėjome eiti išpažinties. Pradžioje man tai buvo savotiška atrakcija. Tačiau ilgainiui į galvą pradėjo lįsti visokie klausimai, kaip pvz.: „Jei padaręs nuodėmę gali nueiti ir išpažinti ją kunigui, o paskui atsistoti ir vėl toliau eiti nuodėmiauti, tai kur viso to esmė?“ arba: „Kodėl žmonės, davę kunigui pažadą eiti ir daugiau nenusidėti, eina ir vis tiek nusideda?“, arba: „Kodėl, nepriklausomai nuo to, ar padariau kažką „negero“, ar ne, kunigas vis tiek vienodai skiria „atgailai“ - tuos pačius tris „Tėve mūsų“. Kėliau sau klausimą, kodėl turiu kunigui sakyti tuos dalykus, jei Dievas, kuris viską girdi ir viską mato, ir taip puikiai žino, ką aš padariau, ko nepadariau ir kokiais sumetimais.
2. Atsitraukimas
Toks paaugliškas vidinis maištas galiausiai virto atitolimu nuo visos tos katalikiškos sistemos, kurioje viskas taip ir liko iki galo nesuvokta: dėl ko ir kada reikia stot, klaupt, sėst, žegnotis vienaip, žegnotis tris kartus kitaip, belsti kumščiu į krūtinę ir panašiai.
Tačiau šis maištas tebuvo prieš sistemą. Kuri man nepatiko. Ir nuo to atsitraukus bandžiau atrasti savo širdies diktuojamą tikėjimo ritmą. Tame ritme tilpo malda prieš miegą, kurioje atsigręždavau į savo sąžinę ir savotiškai pasitikrindavau, kiek ko per dieną įvyko. Tai buvo ta paros dalis, kurioje sustodavau ir įsiklausydavau į savo gyvenimą. Laikas, kai likdavau viena su ta, nepažįstama visatos jėga, vadinama Dievu. Tai jam keldavau klausimus ir iš jo tikėjau gaunanti atsakymus.
Tačiau šis maištas tebuvo prieš sistemą. Kuri man nepatiko. Ir nuo to atsitraukus bandžiau atrasti savo širdies diktuojamą tikėjimo ritmą. Tame ritme tilpo malda prieš miegą, kurioje atsigręždavau į savo sąžinę ir savotiškai pasitikrindavau, kiek ko per dieną įvyko. Tai buvo ta paros dalis, kurioje sustodavau ir įsiklausydavau į savo gyvenimą. Laikas, kai likdavau viena su ta, nepažįstama visatos jėga, vadinama Dievu. Tai jam keldavau klausimus ir iš jo tikėjau gaunanti atsakymus.
3. Pusseserė
Tai buvo Sąjūdžio laikai. Į Lietuvą atkeliavo „Tikėjimo žodis“ ir daugybė įvairiausių su tuo susijusių istorijų, kurios daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip palietė begalę šeimų. Neaplenkė tai ir mūsų giminės. Vieną kartą pas mus į svečius atvažiavo keliolika metų už mane vyresnė pusseserė. Tas vizitas sukrėtė visą mūsų šeimą. Deja, negaliu pasakyti, kad gerąja prasme. Nes buvo sunku kalbėti apie bet ką, išskyrus Dievą – šis žodis buvo tapęs vos ne keiksmažodžiu ir vartojamas, atrodė, kur reikia ir kur nereikia. Situacija atrodė pakankamai apgailėtina. Mergina buvo beprarandanti darbą, absoliučiai visko atsisakiusi gyvenime, gyvenanti nebeaišku kaip, tikinti, kad stebuklingu būdu atsiras maistas ant jos stalo, nes „viską, ko reikia, parūpina Dievas“. Iš šono tai atrodė mažų mažiausiai neprotinga. Pamenu, visa šeimyna atvirai priešgyniavo jai, bandydama jai duoti suvokti, kad ji ne savo prote ir kad kalba nesąmones. Dar ne vienerius metus vis tekdavo kažką išgirsti apie pusseserę. Žinojau, kad jos šalinasi dauguma giminių, kad jos mama susiėmusi už galvos nežino, ką daryti, ir bando visom išgalėm padėti, kad dukra bent jau badu nemirtų su tokia savo pasaulėžiūra.
4. Sugrįžimas
Praėjo keleri metai. Kaip ir dauguma, atsakymų į kylančius egzistencinius klausimus ieškojau pačiais įvairiausiais būdais: psichologijoje, horoskopuose, būrimuose, kitose iš rytų atkeliavusiose religijose bei mokymuose, sistemose, tačiau taip ir nepajėgiau apčiuopti visame tame to, ko man reikėjo. Nes supratau tik viena – visa tai įkalina, pavergia, tampa narkotiku ir nieko daugiau. Tad ir toliau ieškojau kažko tikresnio – man reikėjo kažko apčiuopiamo, kažko suvokiamo, kažko Tikro.
Visą vaikystę mano kambaryje už durų kabojo baltas nedidukas gipsinis bareljefas, vaizduojantis Kristaus profilį, apipintą erškėčiais. Žiūrėdama į jį bandydavau įminti to neapsakomo romumo mįslę, kuria alsavo mintys apie pasaulį ir žmogų, man bežiūrint į tą atvaizdą. Dabar gi tas bareljefas tapo gija, už kurios nuolat užkliūdavo mano mintys. Jis buvo tarsi priminimas, kad visa, kuo gyvenu, tėra nedidelė ledkalnio viršūnė. Ir kad po gyvenimo vandenimis yra kažkas daugiau, kažkas giliau. Tereikia gerai įkvėpti ir nerti...
Visą vaikystę mano kambaryje už durų kabojo baltas nedidukas gipsinis bareljefas, vaizduojantis Kristaus profilį, apipintą erškėčiais. Žiūrėdama į jį bandydavau įminti to neapsakomo romumo mįslę, kuria alsavo mintys apie pasaulį ir žmogų, man bežiūrint į tą atvaizdą. Dabar gi tas bareljefas tapo gija, už kurios nuolat užkliūdavo mano mintys. Jis buvo tarsi priminimas, kad visa, kuo gyvenu, tėra nedidelė ledkalnio viršūnė. Ir kad po gyvenimo vandenimis yra kažkas daugiau, kažkas giliau. Tereikia gerai įkvėpti ir nerti...
5. Sala
Praėjo dar keleri metai. Gyvenimas leidosi šuoliais per įvairius studentiškus patyrimus, kartais slidžiai laviruojant ant gyvenimo lyno, vėliau – per darbines peripetijas, gyvenimo bedugnes ir viršūnes. Krausčiausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, gyvenau skubėjime, o mano pusė gyvenimo pastoviai buvo supakuota į dėžes...
Keleriems mėnesiams išvažiavau į Baltijos jūroje tyvuliuojančią Danijos salą. Kūrybinė laboratorija, į kurią pakliuvau net nežinau, per kokį stebuklą, aprūpino viskuo: maistu, gyvenimu nuostabiame jaukiame namuke, begale įdomių žmonių, finansavimu, nepakartojamo grožio ir kontrastų sala bei neįtikėtinomis sąlygomis kūrybai. Tačiau taip staiga išrauta iš įprastos aplinkos galiausiai supratau, kad sunkiausia yra ne buitiniais dalykais pasirūpinti, tačiau susivokti savyje. Ir nors tam čia pagaliau turėjau laiko, taip iki galo ir nesusivokiau.
Grįžusi į Lietuvą ir vėl pasinėrusi į intensyvų gyvenimą, patyriau didžiausią savo gyvenime depresiją. Kai vienintelis dalykas, kurį norėdavosi daryti grįžus po darbo, tebuvo atsigulti priešais televizorių ir visą vakarą pražiūrėti įbedus į jį akis. Net nematant padoriai, ką ten rodo. Tiesiog reikėjo kažkokio fono, kuris užpildytų tą tuštumą, kurią suvoki turintis savyje, kurios negali užpildyti nei draugai, nei kažkokie gyvenimo siekiai, nei turtai, nei visos duotos saviraiškos galimybės.
Keleriems mėnesiams išvažiavau į Baltijos jūroje tyvuliuojančią Danijos salą. Kūrybinė laboratorija, į kurią pakliuvau net nežinau, per kokį stebuklą, aprūpino viskuo: maistu, gyvenimu nuostabiame jaukiame namuke, begale įdomių žmonių, finansavimu, nepakartojamo grožio ir kontrastų sala bei neįtikėtinomis sąlygomis kūrybai. Tačiau taip staiga išrauta iš įprastos aplinkos galiausiai supratau, kad sunkiausia yra ne buitiniais dalykais pasirūpinti, tačiau susivokti savyje. Ir nors tam čia pagaliau turėjau laiko, taip iki galo ir nesusivokiau.
Grįžusi į Lietuvą ir vėl pasinėrusi į intensyvų gyvenimą, patyriau didžiausią savo gyvenime depresiją. Kai vienintelis dalykas, kurį norėdavosi daryti grįžus po darbo, tebuvo atsigulti priešais televizorių ir visą vakarą pražiūrėti įbedus į jį akis. Net nematant padoriai, ką ten rodo. Tiesiog reikėjo kažkokio fono, kuris užpildytų tą tuštumą, kurią suvoki turintis savyje, kurios negali užpildyti nei draugai, nei kažkokie gyvenimo siekiai, nei turtai, nei visos duotos saviraiškos galimybės.
6. Paskutinis lašas
Depresijai slūgstant pradėjau išiminėti vis dar dėžėse po persikraustymų ir remontų gyvenusius daiktus. Atidariusi vieną knygų dėžę joje netikėtai ant pačio viršaus radau gulinčią neišvaizdžią A6 formato knygelę balzganai melsvu popieriniu viršeliu, ant kurio buvo užrašas: „Naujasis Testamentas“. Atsiverčiau. Vidinėje viršelio pusėje, kaip įprasta mano tėtės dovanojamoms knygoms, puikavosi spausdinimo mašinėle rašyta dedikacija ir apačioje stilingas užrašas ranka: „tėtė“. Tiksliai neatkartosiu, kas buvo toje dedikacijoje. Tačiau tekstas bylojo apie prieš keletą metų buvusį mano 21-ąjį gimtadienį ir apie kvietimą domėtis ne tik mokslu, bet ir dvasiniais dalykais.
Jau ir anksčiau žinojau, kad namuose turėjom Bibliją – ji buvo išleista „Pasaulinės literatūros“ knygų serijoje, ir kai ji buvo išleista, mačiau keletą kartų mamą ją skaitant. Pati irgi kažkada buvau atsivertusi smalsumo sumetimais, bet nedaug teperskaičiusi padėjau atgal – tuo metu įdomesnės atrodė Remarko ar Dostojevskio knygos.
Tačiau nuo tada, kai tėtė (abu mano tėvai buvo tradiciniai katalikai) padovanojo tą Naujojo Testamento knygelę, visada kažkur viduje knietėjo kada nors pribręsti ir atsiversti bei perskaityti ją. Tuomet, kai po Danijos ją ištraukiau į dienos šviesą, pasidėjau matomoje vietoje į lentyną, kad prie progos imčiausi jos. Matomai tai buvo laikas, kai brendau kažkokiems pokyčiams. Viena mano bendradarbė kartą, kai buvome darbo kabinete likusios dviese, uždavė klausimą, į kurį, kaip pamenu, neturėjau atsakymo. Nepamenu tiksliai klausimo, tačiau tai buvo klausimas apie meilę bei apie savęs dalinimą kitiems... Aš, kažką atsakiusi, supratau, kad mano atsakymas nėra teisingas. Pasakiau, kad ties tokiu klausimu reikia gerai pagalvoti. Ir iš tiesų, atsisėdusi vėl prie kompiuterio, aš tada ilgai galvojau. Tą vakarą melsdamasi ilgai ieškojau įvairių atsakymų į galvoje knibždančius klausimus. Galiausiai, kai supratau, kad neturiu į juos atsakymų, netikėtai galvoje kilo mintis-prašymas: „Dieve, padėk. Aš nežinau, kas tu esi, aš nežinau, kaip tu veiki. Padėk man tave pažinti“. Prisipažinsiu, kad tai man pačiai kėlė nuostabą, šiek tiek baugino, tačiau ta mintis tapo tarsi magnetas, kurio trauka staiga padidėjo.
Netikėtai mano rate atsirado vienas iki tol nepažinotas žmogus, su kuriuo galėjau padiskutuoti dvasinėmis temomis, ir štai dar vieną sekmadienį to pasekoje aš nusprendžiau nueiti į bažnyčią. Taip ir padariau. Nepamenu iš to apsilankymo nieko apart to, kad visą laiką sėdėjau užvertusi galvą į nepaprasto aukščio lubas ir žliumbiau. Ašaros tiesiog tekėjo sau, sunku buvo apie kažką galvoti, kažką suvokti, bandžiau prisiminti ką nors linksma, kad nustočiau verkti, tačiau bergždžiai. Taip įkrito paskutinis lašas į mano ieškojimų taurę. Vedina noro atrasti kažkokį kitokį gyvenimą, mano naujojo pažįstamo paskatinta išvažiavau į Londoną.
Jau ir anksčiau žinojau, kad namuose turėjom Bibliją – ji buvo išleista „Pasaulinės literatūros“ knygų serijoje, ir kai ji buvo išleista, mačiau keletą kartų mamą ją skaitant. Pati irgi kažkada buvau atsivertusi smalsumo sumetimais, bet nedaug teperskaičiusi padėjau atgal – tuo metu įdomesnės atrodė Remarko ar Dostojevskio knygos.
Tačiau nuo tada, kai tėtė (abu mano tėvai buvo tradiciniai katalikai) padovanojo tą Naujojo Testamento knygelę, visada kažkur viduje knietėjo kada nors pribręsti ir atsiversti bei perskaityti ją. Tuomet, kai po Danijos ją ištraukiau į dienos šviesą, pasidėjau matomoje vietoje į lentyną, kad prie progos imčiausi jos. Matomai tai buvo laikas, kai brendau kažkokiems pokyčiams. Viena mano bendradarbė kartą, kai buvome darbo kabinete likusios dviese, uždavė klausimą, į kurį, kaip pamenu, neturėjau atsakymo. Nepamenu tiksliai klausimo, tačiau tai buvo klausimas apie meilę bei apie savęs dalinimą kitiems... Aš, kažką atsakiusi, supratau, kad mano atsakymas nėra teisingas. Pasakiau, kad ties tokiu klausimu reikia gerai pagalvoti. Ir iš tiesų, atsisėdusi vėl prie kompiuterio, aš tada ilgai galvojau. Tą vakarą melsdamasi ilgai ieškojau įvairių atsakymų į galvoje knibždančius klausimus. Galiausiai, kai supratau, kad neturiu į juos atsakymų, netikėtai galvoje kilo mintis-prašymas: „Dieve, padėk. Aš nežinau, kas tu esi, aš nežinau, kaip tu veiki. Padėk man tave pažinti“. Prisipažinsiu, kad tai man pačiai kėlė nuostabą, šiek tiek baugino, tačiau ta mintis tapo tarsi magnetas, kurio trauka staiga padidėjo.
Netikėtai mano rate atsirado vienas iki tol nepažinotas žmogus, su kuriuo galėjau padiskutuoti dvasinėmis temomis, ir štai dar vieną sekmadienį to pasekoje aš nusprendžiau nueiti į bažnyčią. Taip ir padariau. Nepamenu iš to apsilankymo nieko apart to, kad visą laiką sėdėjau užvertusi galvą į nepaprasto aukščio lubas ir žliumbiau. Ašaros tiesiog tekėjo sau, sunku buvo apie kažką galvoti, kažką suvokti, bandžiau prisiminti ką nors linksma, kad nustočiau verkti, tačiau bergždžiai. Taip įkrito paskutinis lašas į mano ieškojimų taurę. Vedina noro atrasti kažkokį kitokį gyvenimą, mano naujojo pažįstamo paskatinta išvažiavau į Londoną.
7. Atgimimas
Tada nežinojau, kad pažįstamo sesers, pas kurią apsigyvenau, šeima yra tikintieji. Už keleto dienų šventėm Kalėdas. Šeimos galva atsivertė Bibliją ir perskaitė apie Kristaus gimimą. Man iki tol tai buvo vaizdas matytas tik senesniuose kino filmuose. Reikėjo labai nedaug, kad nuo tos akimirkos trapumo pravirkčiau. Keli savaitgaliai jų lankomoj bažnyčioje, kurioje buvo skelbiama Evangelija, padėjo adaptuotis naujoje šalyje, kur viskas buvo kažkaip kitaip. Jaučiausi išrauta tarsi iš visko, kas mane iki tol supo. Praėjo dar mėnuo. Kai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vieną vėlų vakarą atsidūriau gatvėje, ir visai nesinorėjo grįžti namo. Lijo lietus, ir man buvo nesvarbu, kur eiti. Rodėsi, kad gyvenimas prarado savo prasmę, nes štai aš, kuri iki tol tarsi turėjau beveik viską, ko pati siekiau, dabar esu visiškai viena, visiškai be nieko – be savo šeimos, be savo draugų, be pinigų ir be darbo. Jaučiausiu kaip plikas, kątik gimęs kūdikis, išmestas į šį pasaulį, į tuščią jo gatvę, kur neaišku, kuria kryptimi juda gyvenimai. Tai buvo akimirka, kai giliai įkvėpiau ir nėriau į tą povandeninį pasaulį, apie kurio egzistavimą nujaučiau jau tada, kai matydavau tą ant sienos kabantį Kristaus su erškėčių vainiku bareljefą. Priiėmiau sprendimą atiduoti savo gyvenimą ne kažkuriam žmogui į rankas, bet Dievui. Nors to tąsyk nežinojau, tai tapo ta riba, ties kuria atsiveria durys, už kurių yra didžiausia gyvenimo dovana, kokią tik gali gauti žmogus šiame gyvenime. Tai – sielos amžinybė džiaugsme ir harmonijoje bei taikoje su tuo, kuris mus visus sukūrė, tai ta gyvenimo pilnatvė, kurios taip ieško neretas. Vienintelis dalykas, ką man reikėjo padaryti, – priimti tą dovaną...
8. Pirmieji žingsniai. Alkis
Tą naktį į savo mažą kambarėlį, kuriame buvau apsistojusi, grįžau paryčiais. Kiek pamiegojusi, pabudusi įsijungiau kompiuterį ir į paieškos sistemos laukelį įvedžiau vieną žodį: „Biblija“.
Tris ištisas dienas man nesinorėjo nei valgyti, nei gerti, nieko daugiau – tik skaityti, skaityti, skaityti. Tarsi norėjosi atsigriebti už visą tą laiką, kuris mano gyvenime prabėgo prieš tai. Aš nežinojau, kas su manimi vyksta, aš nežinojau, kam viso to reikia, aš tiesiog jaučiau nenumaldomą alkį, nenumaldomą troškimą skaityti ir suprasti. Nes žinojau, kad su manimi šią naktį kažkas įvyko. Gal dar ne iki galo, bet net ir jei taip, tai buvo kažkokios pradžios pradžia.
Sekmadienį buvo siaubingai nedrąsu važiuoti į lietuvių bažnyčią, kur atrodė, kad visi ant kaktos matytų parašyta, jog su manimi kažkas įvyko. Tuo labiau, ne kartą buvo tekę girdėti mistinius žodžius, skambėjusius maždaug taip: „Tikėk Kristumi kaip savo Gelbėtoju, pakviesk jį į savo širdį, išpažink jį visų akivaizdoje, ir tu būsi išgelbėtas“, ir tai mane gąsdino. Nelabai, tiesą pasakius, suvokiau, ką reiškia tas išgelbėjimas ir iš ko čia mane reikėtų gelbėti. Daugiau man tai asociavosi su kadaise kažkur girdėtomis kalbomis apie verbavimą į įvairias sektas, kurios maždaug panašiai kalba. Tik pasąmonėje suvokiau, kad kažkas tuose žodžiuose yra. Tačiau eiti į priekį prieš visą bažnyčią ir kažką pripažinti – deja, tai tikrai buvo ne mano charakteriui. Todėl tąsyk nuvažiavau į kitą bažnyčią. Angalkalbių. Ten – daug žmonių, niekas per daug nekreipia į tave dėmesio, ir jei paprašys toj tūkstantinėj minioj pakelti ranką – nedidelė bėda. Todėl kai pastorius paklausė, kas norėtų pakviesti Kristų į savo gyvenimą (vėlgi – frazė, kuri ne kažin ką sakė, bet gal „pakviesti Kristų“, ką tai bereikštų, nėra blogai – mąsčiau), aš pakėliau ranką. Viskam pasibaigus, žmonių šurmulyje prie manęs priėjo nepažįstama mergina ir paklausė, ar aš kėliau ranką. Kai palinksėjau galva, ji įdavė man nedidelę knygelę, ant kurios buvo užrašyta: „New Testament“ (Naujasis testamentas). Daugiau tąkart man nereikėjo nieko.
Tris ištisas dienas man nesinorėjo nei valgyti, nei gerti, nieko daugiau – tik skaityti, skaityti, skaityti. Tarsi norėjosi atsigriebti už visą tą laiką, kuris mano gyvenime prabėgo prieš tai. Aš nežinojau, kas su manimi vyksta, aš nežinojau, kam viso to reikia, aš tiesiog jaučiau nenumaldomą alkį, nenumaldomą troškimą skaityti ir suprasti. Nes žinojau, kad su manimi šią naktį kažkas įvyko. Gal dar ne iki galo, bet net ir jei taip, tai buvo kažkokios pradžios pradžia.
Sekmadienį buvo siaubingai nedrąsu važiuoti į lietuvių bažnyčią, kur atrodė, kad visi ant kaktos matytų parašyta, jog su manimi kažkas įvyko. Tuo labiau, ne kartą buvo tekę girdėti mistinius žodžius, skambėjusius maždaug taip: „Tikėk Kristumi kaip savo Gelbėtoju, pakviesk jį į savo širdį, išpažink jį visų akivaizdoje, ir tu būsi išgelbėtas“, ir tai mane gąsdino. Nelabai, tiesą pasakius, suvokiau, ką reiškia tas išgelbėjimas ir iš ko čia mane reikėtų gelbėti. Daugiau man tai asociavosi su kadaise kažkur girdėtomis kalbomis apie verbavimą į įvairias sektas, kurios maždaug panašiai kalba. Tik pasąmonėje suvokiau, kad kažkas tuose žodžiuose yra. Tačiau eiti į priekį prieš visą bažnyčią ir kažką pripažinti – deja, tai tikrai buvo ne mano charakteriui. Todėl tąsyk nuvažiavau į kitą bažnyčią. Angalkalbių. Ten – daug žmonių, niekas per daug nekreipia į tave dėmesio, ir jei paprašys toj tūkstantinėj minioj pakelti ranką – nedidelė bėda. Todėl kai pastorius paklausė, kas norėtų pakviesti Kristų į savo gyvenimą (vėlgi – frazė, kuri ne kažin ką sakė, bet gal „pakviesti Kristų“, ką tai bereikštų, nėra blogai – mąsčiau), aš pakėliau ranką. Viskam pasibaigus, žmonių šurmulyje prie manęs priėjo nepažįstama mergina ir paklausė, ar aš kėliau ranką. Kai palinksėjau galva, ji įdavė man nedidelę knygelę, ant kurios buvo užrašyta: „New Testament“ (Naujasis testamentas). Daugiau tąkart man nereikėjo nieko.
9. Pirmieji žingsniai. Stebėjimas.
Taigi dabar jau ir aš turėjau dalį Biblijos, kurią galėjau skaityti. Maždaug tuo metu aš gavau darbą Londono centre, tad važiuodama metro galėjau sau ramiai skirti skaitymui porą valandų per dieną. Įsimintinas buvo pirmasis važiavimas metro. Įlipus supratau, kad kažkas tikrai mano gyvenime įvyko. Žiūrėjau į žmones ir negalėjau patikėti – man į akis tąkart krito ne tai, kuo jie apsirengę, ne tai, kokio yra sudėjimo, ar stovi, ar sėdi, kokią koją ant kokios užsikėlę ar kokią rankinę persimetę per petį. Mano dėmesį atkreipė žmonių veidai. Akys. Sunku tai paaiškinti, bet man rodėsi, tarsi matyčiau tų žmonių gyvenimus. Jaučiausi esanti tarsi fime, kuriame atsivėrė kažkoks nesuvokiamas ir žodžiais nenupasakojamas matavimas.
Kitą dieną eidama į metro prieš žmonių srautą, mačiau galybės veidų piešinį. Tada atėjo mintis, kokie stulbinančiai skirtingi visi esame – prieš akis skriejo prakaulių ir apvalių, juodaodžių ir blyškių azijatų, naivių ir išmintingų, vaikiškų ir suaugusiųjų, didelėmis akimis ir blausiai primerktomis akimis žvelgiančiųjų veidai, ir nuo to skirtingumo galybės man svaigo galva. Mano galvoje tai tarsi susidėliojo į vieną didžiulį paveikslą, kuriame milijonai žmonių, ir nei vieno vienodo – koks menininkas suvaldytų tokią charakterių gausą? Kiek jam reikėtų laiko nupiešti tokį paveikslą?
Vaikščiodama Londono gatvėmis vieną po kito patyriau įvairiausių išgyvenimų: įvairiausių žmonių žvilgsniai ir juose atsispindinčios mintys bylojo apie kažkokią jėgą, prie kurios namų slenksčio stovėjau. Tai buvo eiliniai valkatos, pusnuogiai paaugliai, į darbus skubantys londoniečiai bei įvairaus plauko emigrantai, kurių akimis į mane smigo neįtikėtiniausių ir dar sunkiau nupasakojamų gyvenimų liudijimai... Jaučiausi tarsi kokiame filme, kur vaizdai ir suvokimai skrieja aplink tave vienas už kitą didesniu greičiu, o tu pats stovi ant didžiulio kalno, į kurį trenkęs žaibas apverčia visą gyvenimą aukštyn kojomis...
Kitą dieną eidama į metro prieš žmonių srautą, mačiau galybės veidų piešinį. Tada atėjo mintis, kokie stulbinančiai skirtingi visi esame – prieš akis skriejo prakaulių ir apvalių, juodaodžių ir blyškių azijatų, naivių ir išmintingų, vaikiškų ir suaugusiųjų, didelėmis akimis ir blausiai primerktomis akimis žvelgiančiųjų veidai, ir nuo to skirtingumo galybės man svaigo galva. Mano galvoje tai tarsi susidėliojo į vieną didžiulį paveikslą, kuriame milijonai žmonių, ir nei vieno vienodo – koks menininkas suvaldytų tokią charakterių gausą? Kiek jam reikėtų laiko nupiešti tokį paveikslą?
Vaikščiodama Londono gatvėmis vieną po kito patyriau įvairiausių išgyvenimų: įvairiausių žmonių žvilgsniai ir juose atsispindinčios mintys bylojo apie kažkokią jėgą, prie kurios namų slenksčio stovėjau. Tai buvo eiliniai valkatos, pusnuogiai paaugliai, į darbus skubantys londoniečiai bei įvairaus plauko emigrantai, kurių akimis į mane smigo neįtikėtiniausių ir dar sunkiau nupasakojamų gyvenimų liudijimai... Jaučiausi tarsi kokiame filme, kur vaizdai ir suvokimai skrieja aplink tave vienas už kitą didesniu greičiu, o tu pats stovi ant didžiulio kalno, į kurį trenkęs žaibas apverčia visą gyvenimą aukštyn kojomis...
10. Pirmieji žingsniai. Atsivėrimas.
Perskaičiusi Naująjį testamentą supratau, kad būtinai turiu įsigyti šį tekstą lietuviškai. Tuo metu grįžau į Lietuvą velykinių atostogų. Mano buvusi bendradarbė, kuri kažkada uždavė keblų klausimą apie meilę, jau buvo spėjusi sužinoti apie mano gyvenimo pokyčius (nes, pasirodo, pati buvo tikinčioji), tad iš jos ir sulaukiau dovanos – Biblijos lietuvių kalba. Mano artimi žmonės iki to laiko nieko nežinojo apie tai, kas įvyko mano gyvenime per pastaruosius keletą mėnesių, o aš neskubėjau jiems tų dalykų sakyti. Bandžiau stebėti, kas vyksta aplink mane. Norėjau, kad jie tiesiog žiūrėtų į mane tokią, kokia jiems atrodžiau, ir spręstų patys. Tačiau grįžusi atgal į Londoną ne už ilgo pribrendau išlieti tai, kas nuo jų buvo nutylėta. Parašiau laišką mamai. Laišką broliui. Laišką geriausiai draugei, kurios gyenimo kelias ėjo priešinga kryptimi Dievui. Reakcijos, be abejo, buvo labai skirtingos. Mama, kaip ir tikėjausi, primindama pusseserę, labiausiai bijojo, kad manęs nebūtų įtraukusi kokia religinė sekta. Brolis lakoniškai paklausė: „Bet tai nereiškia, kad dabar tu nešnekėsi apie nieką, tik apie Dievą?“ – irgi buvo matyti, kad jo atmintyje giliai įsirėžusi gyveno pusseserės istorija. Tuo tarpu draugės reakcija buvo aštriausia, ir to turėjau tikėtis. Ilgai rašėm viena kitai išsamius laiškus, gindamos savas pozicijas. Tai skaudėjo labiausiai, nes nei ilgametės draugės nesinorėjo prarasti, nei ginčytis norėjosi, nors šalia to širdyje buvo aišku, kad ta tema – tai ryški takoskyra tarp mūsų gyvenimų, kuri niekada nebesulies mūsų pasaulėjautų į vieną. Galiausiai laiškai liovėsi, nes nebesinorėjo tęsti tuščių diskusijų mūšio. Kita vertus, vietoj to gyvenime atsirado nauja, neįkainojama draugystė, nepaprastai palaikiusi mane tame visame kelyje. Tai buvo draugė, kurios net darbovietė buvo visai šalia, tad didžiausia laimė būdavo kartu žingsniuoti iki metro stotelės, kurioje kiekviena sėsdavome į skirtingomis kryptimis judančius traukinukus ir važiuodavom namo. Tai ji buvo tas žmogus, kurio dėka dvasinis maistas mano burnoj tirpo kaip ledai.
11. Plačiu keliu.
Mato evangelijos 7 skyriuje Kristus savo mokiniams sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs yra vartai ir platus yra kelias, kuris veda į pražūtį, ir daug yra pro juos einančių.“
Gilėjant pažinimui, kurį rijau godžiai, kaip vandens ištroškusi žemė, kilo vis daugiau ir daugiau klausimų. Jei anksčiau iš nežinojimo tikėjau kiekvienu kito tikinčiojo žodžiu, nes pati neturėjau gilesnio suvokimo, tai kuo toliau gilinausi, tuo daugiau man kilo prieštaravimų tuose girdimuose dalykuose. Supratau, kad daug ką pradedu daryti ne todėl, kad taip pati suprantu ir gerai esu išstudijavusi bei suvokiu, tačiau tik todėl, kad taip elgiasi kiti. Kad taip kalba kiti. Kažkas viduje nuolat liudijo, kad visa tai – per platus kelias, per platūs vartai. Reikia kalbėti kalbomis? Gerai, pakalbėsiu, prašom. A, sakai tai nieko neduoda? Gerai, galiu nekalbėti... Reikia padaryti kažkokį stebuklą? Išgydyti? Gerai, galim, prašau. Ką čia pabandžius. O, va, karpa ant piršto – išgydom? Tinka, Suveikė. A, nereikia piknaudžiauti? O gal tai tiesiog saviįtaiga, kurią išmokau valdyti dar paauglystėje?.. Galiausiai priėjau prie ne mažesnės sumaišties taško nei tas, kuris mane vaikystėje atitolino nuo katalikybės bei kuris vėl kėlė didžiulę maišto bangą. Pasijaučiau pakliuvusi į kažkokios sistemos spąstus, kur viskas tarsi turėtų veikti pagal tam tikrą mechanizmą. Mechanizmą, gerai sustyguotą žmogiškos fantazijos, kiekvienoje bažnyčioje pasireiškiančios vis kitaip. Tačiau man trūko to, ko labiausiai ieškojau – paties Dievo. Tos Tiesos, kuri turėtų būti viena, tos laisvės, kuri turėjo atsiverti pažinus tiesą, kaip rašoma Jono 8:32 („ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“), tačiau apart to pasijutau dar labiau suvaržyta. Todėl pradėjau kelti sau klausimą, kas yra ne taip, ir ar tai, ką aš žinau ir suvokiu, iš tiesų yra tiesa? Jei rašoma, kad Šėtonas apsimeta šviesos angelu, tai kur tas lakmuso popierėlis, pagal kurį aš galiu nustatyti, kas yra kas, ir kurioje barikadų pusėje esu aš pati?..
Gilėjant pažinimui, kurį rijau godžiai, kaip vandens ištroškusi žemė, kilo vis daugiau ir daugiau klausimų. Jei anksčiau iš nežinojimo tikėjau kiekvienu kito tikinčiojo žodžiu, nes pati neturėjau gilesnio suvokimo, tai kuo toliau gilinausi, tuo daugiau man kilo prieštaravimų tuose girdimuose dalykuose. Supratau, kad daug ką pradedu daryti ne todėl, kad taip pati suprantu ir gerai esu išstudijavusi bei suvokiu, tačiau tik todėl, kad taip elgiasi kiti. Kad taip kalba kiti. Kažkas viduje nuolat liudijo, kad visa tai – per platus kelias, per platūs vartai. Reikia kalbėti kalbomis? Gerai, pakalbėsiu, prašom. A, sakai tai nieko neduoda? Gerai, galiu nekalbėti... Reikia padaryti kažkokį stebuklą? Išgydyti? Gerai, galim, prašau. Ką čia pabandžius. O, va, karpa ant piršto – išgydom? Tinka, Suveikė. A, nereikia piknaudžiauti? O gal tai tiesiog saviįtaiga, kurią išmokau valdyti dar paauglystėje?.. Galiausiai priėjau prie ne mažesnės sumaišties taško nei tas, kuris mane vaikystėje atitolino nuo katalikybės bei kuris vėl kėlė didžiulę maišto bangą. Pasijaučiau pakliuvusi į kažkokios sistemos spąstus, kur viskas tarsi turėtų veikti pagal tam tikrą mechanizmą. Mechanizmą, gerai sustyguotą žmogiškos fantazijos, kiekvienoje bažnyčioje pasireiškiančios vis kitaip. Tačiau man trūko to, ko labiausiai ieškojau – paties Dievo. Tos Tiesos, kuri turėtų būti viena, tos laisvės, kuri turėjo atsiverti pažinus tiesą, kaip rašoma Jono 8:32 („ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“), tačiau apart to pasijutau dar labiau suvaržyta. Todėl pradėjau kelti sau klausimą, kas yra ne taip, ir ar tai, ką aš žinau ir suvokiu, iš tiesų yra tiesa? Jei rašoma, kad Šėtonas apsimeta šviesos angelu, tai kur tas lakmuso popierėlis, pagal kurį aš galiu nustatyti, kas yra kas, ir kurioje barikadų pusėje esu aš pati?..
12. Kelias į laisvę
Šiandien suprantu, kad be viso to, ką patyriau tuose pirmuose savo tikėjimo žingsniuose, be viso to, kas buvo įvykę mano vaikystėje, be visos tos aplinkos, kuri įtakojo mano kelio posūkius, aš negalėčiau rašyti šios skilties.
Atsidūrusi religijos gniaužtuose, supratau viena: turiu pati viską išsiaiškinti ir nugyventi savo gyvenimą – niekas geriau už mane to tikrai nepadarys. Suprasdama, kad pačioje Biblijoje, o ne padrikose žmonių nuomonėse ar prieštaringuose sapnuose rasiu atsakymus, ėmiau ieškotis Biblijos studijų. Tai kurį laiką buvo daugiau plaukiojančios nei konkrečios mintys, užklystančios gan protarpiais, tačiau kartą, kai stipriai išsinarinusi koją buvau priversta dvi dienas gulėti lovoje, besidairydama po krikščioniškus internetinius puslapius radau dviejų metų senumo skelbimą, kviečiantį į savarankiškas nuotolines Biblijos studijas, kas man pasirodė idealiau nei idealu. Susirašiusi su studijų kuratoriumi sužinojau, kad skelbimas tebegalioja, ir kad man bus atsiųsta studijų video medžiaga. Manęs laukė trijų metų kursas, jei po pirmųjų pamokų nuspręsčiau, kad tos pamokos man tinka, patinka, tad su nekantrumu laukiau pirmojo atkeliaujančio siuntinio. Žinojau, kad yra galybė įvairiausių Biblijos mokyklų – internete keletą jų buvau jau anksčiau apžvelgusi, – tačiau jos nepatraukė manęs. Viskas rodėsi kažkaip supinta ir keistai apgaulinga. Tai žinodama per daug kažko nesitikėjau ir iš naujųjų studijų, nepaisant to, kad jas kuravęs žmogus sakė, jog tai – labai aiškios ir įdomios studijos, leisiančios vėliau man pačiai studijuoti ir suprasti Bibliją be niekieno kito interpretacijų. Skambėjo naiviai. Todėl pirmosios pamokos klausiausi su savotišku nusistatymu, kad nieko gero iš to nebus. Tačiau aš klydau. Nes įpusėjus pamokai pasijutau prikaustyta prie savo kompiuterio monitoriaus. Citata po citatos, Biblijos puslapis po puslapio, užrašas po užrašo studijų sąsiuvinyje kas dieną man vis plačiau ir plačiau pravėrinėjo suvokimo duris...
Tuo metu jau buvo prabėgę 9 mėnesiai nuo tos lietingos Londono nakties, kai iš naujo gimiau – kai atgimė mano dvasia. Tačiau tik dabar štai aš jau suvokiau tų žodžių prasmę. Tai nebuvo tušti žodžiai, girdėti iš kunigų ar pastorių lūpų. Jei dar prieš 9 mėnesius žodžiai „Tavo Gelbėtojas“ skambėjo kaip tiesiog gražus kalambūras, reiškiantis, kad Dievas gelbėja mane iš bet kokių gyvenimo sunkumų, tai tądien atsivėrė tikra jų prasmė, apie kurią rašoma Bilbijoje, ir aš supratau, iš ko esu išgelbėta. Kaip rašoma: „Žmonėms yra skirta mirti, bet po to – teismas“ (Hbr. 9:27). Ir kad tame teisme turėsime atsakyti už visas savo nuodėmes, kurias esame padarę per gyvenimą. Ar tai būtų melagystės, ar vagystės, ar geiduliai, – visiškai nesvarbu. Ir kad vienintelis dalykas, galintis mus atleisti nuo tų nuodėmių, vienintelė išpirka už mūsų sielą, kuri yra, tai Kristaus auka ant kryžiaus – jo atiduota gyvybė, jo pralietas kraujas. Ir kad asmeninis tikėjimas tuo (jei priimame iš Dievo šią dovaną) mus išteisina Dievo akyse bei išgelbsti iš atlygio už mūsų padarytas nuodėmes. Štai ir prisikasėme iki to žodžio „Gelbėtojas“. Tam aiškiai asmeniškai suvokti, pasirodo, reikėjo ištisų mėnesių... Nes iki tol viskas buvo tik abstraktūs žodžiai.
Taip aš vėl pasijutau laisva, nes tai, ką skaičiau Biblijoje, pradėjo pagaliau susivesti su realiu pasauliu, o ne su kažkieno skelbiama teorija. Pradėjau skirti du priešingus polius – religiją ir tikėjimą. Ir tai, manau, buvo vienas didžiausių mano gyvenimo atradimų. Todėl tąkart pasijutau pralaužusi religinės sistemos gniaužtus, kurie įkalina savyje žmogų, atitraukdami jį nuo tikrosios Dievo esmės, nuo amžinosios Jo dovanos, kuri ne religiniais veiksmais užsitarnaujama, bet duodama dovanai tikėjimu per malonę.
"Nes nėra nei vieno teisaus, ne nei vieno... nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Rom. 3:10, 23)
"Bet Dievas mums išreiškia savo meilę tuo, kad kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus" (Rom. 5:8)
"Tam, kuris ne dirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu" (Rom. 4:5).
"Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų" (Ef. 2:8-9)
"Nes Tėvui (Dievui) patiko, kad jame gyventų visa pilnatvė, ir, padarius taiką per jo kryžiaus kraują, per jį sutaikinti sau visus dalykus" (Kol 1:19-20)
Todėl:
"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas." (Rom. 10:9)
"Ir visi dalykai yra iš Dievo, kuris sutaikė mus su savimi per Jėzų Kristų" (2Kor 5:18)
Ir nieko daugiau. Nes ne religija, ne ritualai, ne mūsų pastangos mus atveda į laisvę, o tik tikėjimas.
Kaip ir parašyta: "Jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui" (Gal. 2:21)
Nuo čia prasideda gyvenimas, tikroji laisvė, o ne vergavimas: pasauliui, religijai, kitų žmonių nuomonei ar kitiems susigalvotiems stabams...
P.S.
Prabėgo trys metai. Baigiau Biblijos studijų kursą, ir šiandien galiu plačia krūtine kvėpuoti Dievo Tiesa, kurią Jis mums apreiškė ir paliko Savo Žodyje. Ne kartą Jis man davė galimybę įsitikinti tuo, kad Jis tėra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Matydama, kaip Šėtonas veikia tikinčiųjų gyvenimuose, kaip apgalvotai juos apsuka aplink savo mažąjį pirštelį jiems patiems to nepastebint, aš džiaugiuosi, kad Dievas yra davęs mums visus Savo ginklus, idant galėtume išstovėti šioje dvasinėje kovoje nesvyruodami. Taip, kaip kažkada Mozė, buvęs bailus ir savo bailumo išgintas keturiasdešimčiai metų į Midjano šalį, paskui stovėjo švytintis Dievo duota drąsa prie Raudonosios jūros...
Atsidūrusi religijos gniaužtuose, supratau viena: turiu pati viską išsiaiškinti ir nugyventi savo gyvenimą – niekas geriau už mane to tikrai nepadarys. Suprasdama, kad pačioje Biblijoje, o ne padrikose žmonių nuomonėse ar prieštaringuose sapnuose rasiu atsakymus, ėmiau ieškotis Biblijos studijų. Tai kurį laiką buvo daugiau plaukiojančios nei konkrečios mintys, užklystančios gan protarpiais, tačiau kartą, kai stipriai išsinarinusi koją buvau priversta dvi dienas gulėti lovoje, besidairydama po krikščioniškus internetinius puslapius radau dviejų metų senumo skelbimą, kviečiantį į savarankiškas nuotolines Biblijos studijas, kas man pasirodė idealiau nei idealu. Susirašiusi su studijų kuratoriumi sužinojau, kad skelbimas tebegalioja, ir kad man bus atsiųsta studijų video medžiaga. Manęs laukė trijų metų kursas, jei po pirmųjų pamokų nuspręsčiau, kad tos pamokos man tinka, patinka, tad su nekantrumu laukiau pirmojo atkeliaujančio siuntinio. Žinojau, kad yra galybė įvairiausių Biblijos mokyklų – internete keletą jų buvau jau anksčiau apžvelgusi, – tačiau jos nepatraukė manęs. Viskas rodėsi kažkaip supinta ir keistai apgaulinga. Tai žinodama per daug kažko nesitikėjau ir iš naujųjų studijų, nepaisant to, kad jas kuravęs žmogus sakė, jog tai – labai aiškios ir įdomios studijos, leisiančios vėliau man pačiai studijuoti ir suprasti Bibliją be niekieno kito interpretacijų. Skambėjo naiviai. Todėl pirmosios pamokos klausiausi su savotišku nusistatymu, kad nieko gero iš to nebus. Tačiau aš klydau. Nes įpusėjus pamokai pasijutau prikaustyta prie savo kompiuterio monitoriaus. Citata po citatos, Biblijos puslapis po puslapio, užrašas po užrašo studijų sąsiuvinyje kas dieną man vis plačiau ir plačiau pravėrinėjo suvokimo duris...
Tuo metu jau buvo prabėgę 9 mėnesiai nuo tos lietingos Londono nakties, kai iš naujo gimiau – kai atgimė mano dvasia. Tačiau tik dabar štai aš jau suvokiau tų žodžių prasmę. Tai nebuvo tušti žodžiai, girdėti iš kunigų ar pastorių lūpų. Jei dar prieš 9 mėnesius žodžiai „Tavo Gelbėtojas“ skambėjo kaip tiesiog gražus kalambūras, reiškiantis, kad Dievas gelbėja mane iš bet kokių gyvenimo sunkumų, tai tądien atsivėrė tikra jų prasmė, apie kurią rašoma Bilbijoje, ir aš supratau, iš ko esu išgelbėta. Kaip rašoma: „Žmonėms yra skirta mirti, bet po to – teismas“ (Hbr. 9:27). Ir kad tame teisme turėsime atsakyti už visas savo nuodėmes, kurias esame padarę per gyvenimą. Ar tai būtų melagystės, ar vagystės, ar geiduliai, – visiškai nesvarbu. Ir kad vienintelis dalykas, galintis mus atleisti nuo tų nuodėmių, vienintelė išpirka už mūsų sielą, kuri yra, tai Kristaus auka ant kryžiaus – jo atiduota gyvybė, jo pralietas kraujas. Ir kad asmeninis tikėjimas tuo (jei priimame iš Dievo šią dovaną) mus išteisina Dievo akyse bei išgelbsti iš atlygio už mūsų padarytas nuodėmes. Štai ir prisikasėme iki to žodžio „Gelbėtojas“. Tam aiškiai asmeniškai suvokti, pasirodo, reikėjo ištisų mėnesių... Nes iki tol viskas buvo tik abstraktūs žodžiai.
Taip aš vėl pasijutau laisva, nes tai, ką skaičiau Biblijoje, pradėjo pagaliau susivesti su realiu pasauliu, o ne su kažkieno skelbiama teorija. Pradėjau skirti du priešingus polius – religiją ir tikėjimą. Ir tai, manau, buvo vienas didžiausių mano gyvenimo atradimų. Todėl tąkart pasijutau pralaužusi religinės sistemos gniaužtus, kurie įkalina savyje žmogų, atitraukdami jį nuo tikrosios Dievo esmės, nuo amžinosios Jo dovanos, kuri ne religiniais veiksmais užsitarnaujama, bet duodama dovanai tikėjimu per malonę.
"Nes nėra nei vieno teisaus, ne nei vieno... nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Rom. 3:10, 23)
"Bet Dievas mums išreiškia savo meilę tuo, kad kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus" (Rom. 5:8)
"Tam, kuris ne dirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu" (Rom. 4:5).
"Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų" (Ef. 2:8-9)
"Nes Tėvui (Dievui) patiko, kad jame gyventų visa pilnatvė, ir, padarius taiką per jo kryžiaus kraują, per jį sutaikinti sau visus dalykus" (Kol 1:19-20)
Todėl:
"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas." (Rom. 10:9)
"Ir visi dalykai yra iš Dievo, kuris sutaikė mus su savimi per Jėzų Kristų" (2Kor 5:18)
Ir nieko daugiau. Nes ne religija, ne ritualai, ne mūsų pastangos mus atveda į laisvę, o tik tikėjimas.
Kaip ir parašyta: "Jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui" (Gal. 2:21)
Nuo čia prasideda gyvenimas, tikroji laisvė, o ne vergavimas: pasauliui, religijai, kitų žmonių nuomonei ar kitiems susigalvotiems stabams...
P.S.
Prabėgo trys metai. Baigiau Biblijos studijų kursą, ir šiandien galiu plačia krūtine kvėpuoti Dievo Tiesa, kurią Jis mums apreiškė ir paliko Savo Žodyje. Ne kartą Jis man davė galimybę įsitikinti tuo, kad Jis tėra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Matydama, kaip Šėtonas veikia tikinčiųjų gyvenimuose, kaip apgalvotai juos apsuka aplink savo mažąjį pirštelį jiems patiems to nepastebint, aš džiaugiuosi, kad Dievas yra davęs mums visus Savo ginklus, idant galėtume išstovėti šioje dvasinėje kovoje nesvyruodami. Taip, kaip kažkada Mozė, buvęs bailus ir savo bailumo išgintas keturiasdešimčiai metų į Midjano šalį, paskui stovėjo švytintis Dievo duota drąsa prie Raudonosios jūros...
Subscribe to:
Posts (Atom)
