1. Vaikystė

Sakoma, kad kiekvienas vaikas tiki Dievu. Nes kiekvienam žmogui yra duota sąžinė, per kurią Dievas liudija savo buvimą (Rom. 1:19) Tačiau laikui bėgant tas tikėjimas yra užgožiamas daugybės įvairių gyvenimo dalykų ir arba leidžiam jam vėl išlįsti į dienos šviesą, arba nebe...

Bandydama prisiminti savo vaikystę, nežinau, kur būtų viso to suvokimo pradžia. Turbūt reikėtų praleisti pirmąjį dešimtmetį ir stabtelėti iš karto ties tuo momentu, kai su vienmečiu pusbroliu buvome pradėti mokyti katekizmo.
Tai buvo vasara Utenoje, kur gyveno katalikybę išpažinęs mano senelis. Tais tarybiniais laikais viskas vyko slapta, todėl į namus kiekvieną sekmadienį ateidavo pagyvenusi šluba moteriškė, kurios viena koja buvo žymiai trumpesnė. Pro langus matydavome ją atkrypuojančią ir žinodavome, kad netrukus užsidarysime svetainėje gerai valandai su ja ir klausysimės įvairių pasakojimų apie Dievą. Nedaug teprisimenu, ko ten buvome mokomi. Pamenu tik, kad namų darbams turėdavome išmokti visokių maldų, Dievo, bažnyčios įsakymų, nuodėmių sąrašų ir panašiai. Tą vasarą abudu su pusbroliu priėjome „pirmosios komunijos“ ir nuo to laiko bent du kartus per metus privalėjome eiti išpažinties. Pradžioje man tai buvo savotiška atrakcija. Tačiau ilgainiui į galvą pradėjo lįsti visokie klausimai, kaip pvz.: „Jei padaręs nuodėmę gali nueiti ir išpažinti ją kunigui, o paskui atsistoti ir vėl toliau eiti nuodėmiauti, tai kur viso to esmė?“ arba: „Kodėl žmonės, davę kunigui pažadą eiti ir daugiau nenusidėti, eina ir vis tiek nusideda?“, arba: „Kodėl, nepriklausomai nuo to, ar padariau kažką „negero“, ar ne, kunigas vis tiek vienodai skiria „atgailai“ - tuos pačius tris „Tėve mūsų“. Kėliau sau klausimą, kodėl turiu kunigui sakyti tuos dalykus, jei Dievas, kuris viską girdi ir viską mato, ir taip puikiai žino, ką aš padariau, ko nepadariau ir kokiais sumetimais.

1 comment:

Unknown said...

Dievas viską mato, viską žino Jis.Nežinau ką aš be jo daryčiau.