12. Kelias į laisvę

Šiandien suprantu, kad be viso to, ką patyriau tuose pirmuose savo tikėjimo žingsniuose, be viso to, kas buvo įvykę mano vaikystėje, be visos tos aplinkos, kuri įtakojo mano kelio posūkius, aš negalėčiau rašyti šios skilties.
Atsidūrusi religijos gniaužtuose, supratau viena: turiu pati viską išsiaiškinti ir nugyventi savo gyvenimą – niekas geriau už mane to tikrai nepadarys. Suprasdama, kad pačioje Biblijoje, o ne padrikose žmonių nuomonėse ar prieštaringuose sapnuose rasiu atsakymus, ėmiau ieškotis Biblijos studijų. Tai kurį laiką buvo daugiau plaukiojančios nei konkrečios mintys, užklystančios gan protarpiais, tačiau kartą, kai stipriai išsinarinusi koją buvau priversta dvi dienas gulėti lovoje, besidairydama po krikščioniškus internetinius puslapius radau dviejų metų senumo skelbimą, kviečiantį į savarankiškas nuotolines Biblijos studijas, kas man pasirodė idealiau nei idealu. Susirašiusi su studijų kuratoriumi sužinojau, kad skelbimas tebegalioja, ir kad man bus atsiųsta studijų video medžiaga. Manęs laukė trijų metų kursas, jei po pirmųjų pamokų nuspręsčiau, kad tos pamokos man tinka, patinka, tad su nekantrumu laukiau pirmojo atkeliaujančio siuntinio. Žinojau, kad yra galybė įvairiausių Biblijos mokyklų – internete keletą jų buvau jau anksčiau apžvelgusi, – tačiau jos nepatraukė manęs. Viskas rodėsi kažkaip supinta ir keistai apgaulinga. Tai žinodama per daug kažko nesitikėjau ir iš naujųjų studijų, nepaisant to, kad jas kuravęs žmogus sakė, jog tai – labai aiškios ir įdomios studijos, leisiančios vėliau man pačiai studijuoti ir suprasti Bibliją be niekieno kito interpretacijų. Skambėjo naiviai. Todėl pirmosios pamokos klausiausi su savotišku nusistatymu, kad nieko gero iš to nebus. Tačiau aš klydau. Nes įpusėjus pamokai pasijutau prikaustyta prie savo kompiuterio monitoriaus. Citata po citatos, Biblijos puslapis po puslapio, užrašas po užrašo studijų sąsiuvinyje kas dieną man vis plačiau ir plačiau pravėrinėjo suvokimo duris...

Tuo metu jau buvo prabėgę 9 mėnesiai nuo tos lietingos Londono nakties, kai iš naujo gimiau – kai atgimė mano dvasia. Tačiau tik dabar štai aš jau suvokiau tų žodžių prasmę. Tai nebuvo tušti žodžiai, girdėti iš kunigų ar pastorių lūpų. Jei dar prieš 9 mėnesius žodžiai „Tavo Gelbėtojas“ skambėjo kaip tiesiog gražus kalambūras, reiškiantis, kad Dievas gelbėja mane iš bet kokių gyvenimo sunkumų, tai tądien atsivėrė tikra jų prasmė, apie kurią rašoma Bilbijoje, ir aš supratau, iš ko esu išgelbėta. Kaip rašoma: „Žmonėms yra skirta mirti, bet po to – teismas“ (Hbr. 9:27). Ir kad tame teisme turėsime atsakyti už visas savo nuodėmes, kurias esame padarę per gyvenimą. Ar tai būtų melagystės, ar vagystės, ar geiduliai, – visiškai nesvarbu. Ir kad vienintelis dalykas, galintis mus atleisti nuo tų nuodėmių, vienintelė išpirka už mūsų sielą, kuri yra, tai Kristaus auka ant kryžiaus – jo atiduota gyvybė, jo pralietas kraujas. Ir kad asmeninis tikėjimas tuo (jei priimame iš Dievo šią dovaną) mus išteisina Dievo akyse bei išgelbsti iš atlygio už mūsų padarytas nuodėmes. Štai ir prisikasėme iki to žodžio „Gelbėtojas“. Tam aiškiai asmeniškai suvokti, pasirodo, reikėjo ištisų mėnesių... Nes iki tol viskas buvo tik abstraktūs žodžiai.

Taip aš vėl pasijutau laisva, nes tai, ką skaičiau Biblijoje, pradėjo pagaliau susivesti su realiu pasauliu, o ne su kažkieno skelbiama teorija. Pradėjau skirti du priešingus polius – religiją ir tikėjimą. Ir tai, manau, buvo vienas didžiausių mano gyvenimo atradimų. Todėl tąkart pasijutau pralaužusi religinės sistemos gniaužtus, kurie įkalina savyje žmogų, atitraukdami jį nuo tikrosios Dievo esmės, nuo amžinosios Jo dovanos, kuri ne religiniais veiksmais užsitarnaujama, bet duodama dovanai tikėjimu per malonę.

"Nes nėra nei vieno teisaus, ne nei vieno... nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Rom. 3:10, 23)
"Bet Dievas mums išreiškia savo meilę tuo, kad kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus" (Rom. 5:8)
"Tam, kuris ne dirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu" (Rom. 4:5).
"Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų" (Ef. 2:8-9)
"Nes Tėvui (Dievui) patiko, kad jame gyventų visa pilnatvė, ir, padarius taiką per jo kryžiaus kraują, per jį sutaikinti sau visus dalykus" (Kol 1:19-20)
Todėl:
"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas." (Rom. 10:9)
"Ir visi dalykai yra iš Dievo, kuris sutaikė mus su savimi per Jėzų Kristų" (2Kor 5:18)

Ir nieko daugiau. Nes ne religija, ne ritualai, ne mūsų pastangos mus atveda į laisvę, o tik tikėjimas.
Kaip ir parašyta: "Jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui" (Gal. 2:21)
Nuo čia prasideda gyvenimas, tikroji laisvė, o ne vergavimas: pasauliui, religijai, kitų žmonių nuomonei ar kitiems susigalvotiems stabams...

P.S.
Prabėgo trys metai. Baigiau Biblijos studijų kursą, ir šiandien galiu plačia krūtine kvėpuoti Dievo Tiesa, kurią Jis mums apreiškė ir paliko Savo Žodyje. Ne kartą Jis man davė galimybę įsitikinti tuo, kad Jis tėra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Matydama, kaip Šėtonas veikia tikinčiųjų gyvenimuose, kaip apgalvotai juos apsuka aplink savo mažąjį pirštelį jiems patiems to nepastebint, aš džiaugiuosi, kad Dievas yra davęs mums visus Savo ginklus, idant galėtume išstovėti šioje dvasinėje kovoje nesvyruodami. Taip, kaip kažkada Mozė, buvęs bailus ir savo bailumo išgintas keturiasdešimčiai metų į Midjano šalį, paskui stovėjo švytintis Dievo duota drąsa prie Raudonosios jūros...