11. Plačiu keliu.

Mato evangelijos 7 skyriuje Kristus savo mokiniams sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs yra vartai ir platus yra kelias, kuris veda į pražūtį, ir daug yra pro juos einančių.“
Gilėjant pažinimui, kurį rijau godžiai, kaip vandens ištroškusi žemė, kilo vis daugiau ir daugiau klausimų. Jei anksčiau iš nežinojimo tikėjau kiekvienu kito tikinčiojo žodžiu, nes pati neturėjau gilesnio suvokimo, tai kuo toliau gilinausi, tuo daugiau man kilo prieštaravimų tuose girdimuose dalykuose. Supratau, kad daug ką pradedu daryti ne todėl, kad taip pati suprantu ir gerai esu išstudijavusi bei suvokiu, tačiau tik todėl, kad taip elgiasi kiti. Kad taip kalba kiti. Kažkas viduje nuolat liudijo, kad visa tai – per platus kelias, per platūs vartai. Reikia kalbėti kalbomis? Gerai, pakalbėsiu, prašom. A, sakai tai nieko neduoda? Gerai, galiu nekalbėti... Reikia padaryti kažkokį stebuklą? Išgydyti? Gerai, galim, prašau. Ką čia pabandžius. O, va, karpa ant piršto – išgydom? Tinka, Suveikė. A, nereikia piknaudžiauti? O gal tai tiesiog saviįtaiga, kurią išmokau valdyti dar paauglystėje?.. Galiausiai priėjau prie ne mažesnės sumaišties taško nei tas, kuris mane vaikystėje atitolino nuo katalikybės bei kuris vėl kėlė didžiulę maišto bangą. Pasijaučiau pakliuvusi į kažkokios sistemos spąstus, kur viskas tarsi turėtų veikti pagal tam tikrą mechanizmą. Mechanizmą, gerai sustyguotą žmogiškos fantazijos, kiekvienoje bažnyčioje pasireiškiančios vis kitaip. Tačiau man trūko to, ko labiausiai ieškojau – paties Dievo. Tos Tiesos, kuri turėtų būti viena, tos laisvės, kuri turėjo atsiverti pažinus tiesą, kaip rašoma Jono 8:32 („ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“), tačiau apart to pasijutau dar labiau suvaržyta. Todėl pradėjau kelti sau klausimą, kas yra ne taip, ir ar tai, ką aš žinau ir suvokiu, iš tiesų yra tiesa? Jei rašoma, kad Šėtonas apsimeta šviesos angelu, tai kur tas lakmuso popierėlis, pagal kurį aš galiu nustatyti, kas yra kas, ir kurioje barikadų pusėje esu aš pati?..