10. Pirmieji žingsniai. Atsivėrimas.

Perskaičiusi Naująjį testamentą supratau, kad būtinai turiu įsigyti šį tekstą lietuviškai. Tuo metu grįžau į Lietuvą velykinių atostogų. Mano buvusi bendradarbė, kuri kažkada uždavė keblų klausimą apie meilę, jau buvo spėjusi sužinoti apie mano gyvenimo pokyčius (nes, pasirodo, pati buvo tikinčioji), tad iš jos ir sulaukiau dovanos – Biblijos lietuvių kalba. Mano artimi žmonės iki to laiko nieko nežinojo apie tai, kas įvyko mano gyvenime per pastaruosius keletą mėnesių, o aš neskubėjau jiems tų dalykų sakyti. Bandžiau stebėti, kas vyksta aplink mane. Norėjau, kad jie tiesiog žiūrėtų į mane tokią, kokia jiems atrodžiau, ir spręstų patys. Tačiau grįžusi atgal į Londoną ne už ilgo pribrendau išlieti tai, kas nuo jų buvo nutylėta. Parašiau laišką mamai. Laišką broliui. Laišką geriausiai draugei, kurios gyenimo kelias ėjo priešinga kryptimi Dievui. Reakcijos, be abejo, buvo labai skirtingos. Mama, kaip ir tikėjausi, primindama pusseserę, labiausiai bijojo, kad manęs nebūtų įtraukusi kokia religinė sekta. Brolis lakoniškai paklausė: „Bet tai nereiškia, kad dabar tu nešnekėsi apie nieką, tik apie Dievą?“ – irgi buvo matyti, kad jo atmintyje giliai įsirėžusi gyveno pusseserės istorija. Tuo tarpu draugės reakcija buvo aštriausia, ir to turėjau tikėtis. Ilgai rašėm viena kitai išsamius laiškus, gindamos savas pozicijas. Tai skaudėjo labiausiai, nes nei ilgametės draugės nesinorėjo prarasti, nei ginčytis norėjosi, nors šalia to širdyje buvo aišku, kad ta tema – tai ryški takoskyra tarp mūsų gyvenimų, kuri niekada nebesulies mūsų pasaulėjautų į vieną. Galiausiai laiškai liovėsi, nes nebesinorėjo tęsti tuščių diskusijų mūšio. Kita vertus, vietoj to gyvenime atsirado nauja, neįkainojama draugystė, nepaprastai palaikiusi mane tame visame kelyje. Tai buvo draugė, kurios net darbovietė buvo visai šalia, tad didžiausia laimė būdavo kartu žingsniuoti iki metro stotelės, kurioje kiekviena sėsdavome į skirtingomis kryptimis judančius traukinukus ir važiuodavom namo. Tai ji buvo tas žmogus, kurio dėka dvasinis maistas mano burnoj tirpo kaip ledai.