9. Pirmieji žingsniai. Stebėjimas.

Taigi dabar jau ir aš turėjau dalį Biblijos, kurią galėjau skaityti. Maždaug tuo metu aš gavau darbą Londono centre, tad važiuodama metro galėjau sau ramiai skirti skaitymui porą valandų per dieną. Įsimintinas buvo pirmasis važiavimas metro. Įlipus supratau, kad kažkas tikrai mano gyvenime įvyko. Žiūrėjau į žmones ir negalėjau patikėti – man į akis tąkart krito ne tai, kuo jie apsirengę, ne tai, kokio yra sudėjimo, ar stovi, ar sėdi, kokią koją ant kokios užsikėlę ar kokią rankinę persimetę per petį. Mano dėmesį atkreipė žmonių veidai. Akys. Sunku tai paaiškinti, bet man rodėsi, tarsi matyčiau tų žmonių gyvenimus. Jaučiausi esanti tarsi fime, kuriame atsivėrė kažkoks nesuvokiamas ir žodžiais nenupasakojamas matavimas.
Kitą dieną eidama į metro prieš žmonių srautą, mačiau galybės veidų piešinį. Tada atėjo mintis, kokie stulbinančiai skirtingi visi esame – prieš akis skriejo prakaulių ir apvalių, juodaodžių ir blyškių azijatų, naivių ir išmintingų, vaikiškų ir suaugusiųjų, didelėmis akimis ir blausiai primerktomis akimis žvelgiančiųjų veidai, ir nuo to skirtingumo galybės man svaigo galva. Mano galvoje tai tarsi susidėliojo į vieną didžiulį paveikslą, kuriame milijonai žmonių, ir nei vieno vienodo – koks menininkas suvaldytų tokią charakterių gausą? Kiek jam reikėtų laiko nupiešti tokį paveikslą?
Vaikščiodama Londono gatvėmis vieną po kito patyriau įvairiausių išgyvenimų: įvairiausių žmonių žvilgsniai ir juose atsispindinčios mintys bylojo apie kažkokią jėgą, prie kurios namų slenksčio stovėjau. Tai buvo eiliniai valkatos, pusnuogiai paaugliai, į darbus skubantys londoniečiai bei įvairaus plauko emigrantai, kurių akimis į mane smigo neįtikėtiniausių ir dar sunkiau nupasakojamų gyvenimų liudijimai... Jaučiausi tarsi kokiame filme, kur vaizdai ir suvokimai skrieja aplink tave vienas už kitą didesniu greičiu, o tu pats stovi ant didžiulio kalno, į kurį trenkęs žaibas apverčia visą gyvenimą aukštyn kojomis...