5. Sala

Praėjo dar keleri metai. Gyvenimas leidosi šuoliais per įvairius studentiškus patyrimus, kartais slidžiai laviruojant ant gyvenimo lyno, vėliau – per darbines peripetijas, gyvenimo bedugnes ir viršūnes. Krausčiausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, gyvenau skubėjime, o mano pusė gyvenimo pastoviai buvo supakuota į dėžes...
Keleriems mėnesiams išvažiavau į Baltijos jūroje tyvuliuojančią Danijos salą. Kūrybinė laboratorija, į kurią pakliuvau net nežinau, per kokį stebuklą, aprūpino viskuo: maistu, gyvenimu nuostabiame jaukiame namuke, begale įdomių žmonių, finansavimu, nepakartojamo grožio ir kontrastų sala bei neįtikėtinomis sąlygomis kūrybai. Tačiau taip staiga išrauta iš įprastos aplinkos galiausiai supratau, kad sunkiausia yra ne buitiniais dalykais pasirūpinti, tačiau susivokti savyje. Ir nors tam čia pagaliau turėjau laiko, taip iki galo ir nesusivokiau.
Grįžusi į Lietuvą ir vėl pasinėrusi į intensyvų gyvenimą, patyriau didžiausią savo gyvenime depresiją. Kai vienintelis dalykas, kurį norėdavosi daryti grįžus po darbo, tebuvo atsigulti priešais televizorių ir visą vakarą pražiūrėti įbedus į jį akis. Net nematant padoriai, ką ten rodo. Tiesiog reikėjo kažkokio fono, kuris užpildytų tą tuštumą, kurią suvoki turintis savyje, kurios negali užpildyti nei draugai, nei kažkokie gyvenimo siekiai, nei turtai, nei visos duotos saviraiškos galimybės.