6. Paskutinis lašas

Depresijai slūgstant pradėjau išiminėti vis dar dėžėse po persikraustymų ir remontų gyvenusius daiktus. Atidariusi vieną knygų dėžę joje netikėtai ant pačio viršaus radau gulinčią neišvaizdžią A6 formato knygelę balzganai melsvu popieriniu viršeliu, ant kurio buvo užrašas: „Naujasis Testamentas“. Atsiverčiau. Vidinėje viršelio pusėje, kaip įprasta mano tėtės dovanojamoms knygoms, puikavosi spausdinimo mašinėle rašyta dedikacija ir apačioje stilingas užrašas ranka: „tėtė“. Tiksliai neatkartosiu, kas buvo toje dedikacijoje. Tačiau tekstas bylojo apie prieš keletą metų buvusį mano 21-ąjį gimtadienį ir apie kvietimą domėtis ne tik mokslu, bet ir dvasiniais dalykais.
Jau ir anksčiau žinojau, kad namuose turėjom Bibliją – ji buvo išleista „Pasaulinės literatūros“ knygų serijoje, ir kai ji buvo išleista, mačiau keletą kartų mamą ją skaitant. Pati irgi kažkada buvau atsivertusi smalsumo sumetimais, bet nedaug teperskaičiusi padėjau atgal – tuo metu įdomesnės atrodė Remarko ar Dostojevskio knygos.
Tačiau nuo tada, kai tėtė (abu mano tėvai buvo tradiciniai katalikai) padovanojo tą Naujojo Testamento knygelę, visada kažkur viduje knietėjo kada nors pribręsti ir atsiversti bei perskaityti ją. Tuomet, kai po Danijos ją ištraukiau į dienos šviesą, pasidėjau matomoje vietoje į lentyną, kad prie progos imčiausi jos. Matomai tai buvo laikas, kai brendau kažkokiems pokyčiams. Viena mano bendradarbė kartą, kai buvome darbo kabinete likusios dviese, uždavė klausimą, į kurį, kaip pamenu, neturėjau atsakymo. Nepamenu tiksliai klausimo, tačiau tai buvo klausimas apie meilę bei apie savęs dalinimą kitiems... Aš, kažką atsakiusi, supratau, kad mano atsakymas nėra teisingas. Pasakiau, kad ties tokiu klausimu reikia gerai pagalvoti. Ir iš tiesų, atsisėdusi vėl prie kompiuterio, aš tada ilgai galvojau. Tą vakarą melsdamasi ilgai ieškojau įvairių atsakymų į galvoje knibždančius klausimus. Galiausiai, kai supratau, kad neturiu į juos atsakymų, netikėtai galvoje kilo mintis-prašymas: „Dieve, padėk. Aš nežinau, kas tu esi, aš nežinau, kaip tu veiki. Padėk man tave pažinti“. Prisipažinsiu, kad tai man pačiai kėlė nuostabą, šiek tiek baugino, tačiau ta mintis tapo tarsi magnetas, kurio trauka staiga padidėjo.
Netikėtai mano rate atsirado vienas iki tol nepažinotas žmogus, su kuriuo galėjau padiskutuoti dvasinėmis temomis, ir štai dar vieną sekmadienį to pasekoje aš nusprendžiau nueiti į bažnyčią. Taip ir padariau. Nepamenu iš to apsilankymo nieko apart to, kad visą laiką sėdėjau užvertusi galvą į nepaprasto aukščio lubas ir žliumbiau. Ašaros tiesiog tekėjo sau, sunku buvo apie kažką galvoti, kažką suvokti, bandžiau prisiminti ką nors linksma, kad nustočiau verkti, tačiau bergždžiai. Taip įkrito paskutinis lašas į mano ieškojimų taurę. Vedina noro atrasti kažkokį kitokį gyvenimą, mano naujojo pažįstamo paskatinta išvažiavau į Londoną.