7. Atgimimas

Tada nežinojau, kad pažįstamo sesers, pas kurią apsigyvenau, šeima yra tikintieji. Už keleto dienų šventėm Kalėdas. Šeimos galva atsivertė Bibliją ir perskaitė apie Kristaus gimimą. Man iki tol tai buvo vaizdas matytas tik senesniuose kino filmuose. Reikėjo labai nedaug, kad nuo tos akimirkos trapumo pravirkčiau. Keli savaitgaliai jų lankomoj bažnyčioje, kurioje buvo skelbiama Evangelija, padėjo adaptuotis naujoje šalyje, kur viskas buvo kažkaip kitaip. Jaučiausi išrauta tarsi iš visko, kas mane iki tol supo. Praėjo dar mėnuo. Kai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vieną vėlų vakarą atsidūriau gatvėje, ir visai nesinorėjo grįžti namo. Lijo lietus, ir man buvo nesvarbu, kur eiti. Rodėsi, kad gyvenimas prarado savo prasmę, nes štai aš, kuri iki tol tarsi turėjau beveik viską, ko pati siekiau, dabar esu visiškai viena, visiškai be nieko – be savo šeimos, be savo draugų, be pinigų ir be darbo. Jaučiausiu kaip plikas, kątik gimęs kūdikis, išmestas į šį pasaulį, į tuščią jo gatvę, kur neaišku, kuria kryptimi juda gyvenimai. Tai buvo akimirka, kai giliai įkvėpiau ir nėriau į tą povandeninį pasaulį, apie kurio egzistavimą nujaučiau jau tada, kai matydavau tą ant sienos kabantį Kristaus su erškėčių vainiku bareljefą. Priiėmiau sprendimą atiduoti savo gyvenimą ne kažkuriam žmogui į rankas, bet Dievui. Nors to tąsyk nežinojau, tai tapo ta riba, ties kuria atsiveria durys, už kurių yra didžiausia gyvenimo dovana, kokią tik gali gauti žmogus šiame gyvenime. Tai – sielos amžinybė džiaugsme ir harmonijoje bei taikoje su tuo, kuris mus visus sukūrė, tai ta gyvenimo pilnatvė, kurios taip ieško neretas. Vienintelis dalykas, ką man reikėjo padaryti, – priimti tą dovaną...