8. Pirmieji žingsniai. Alkis

Tą naktį į savo mažą kambarėlį, kuriame buvau apsistojusi, grįžau paryčiais. Kiek pamiegojusi, pabudusi įsijungiau kompiuterį ir į paieškos sistemos laukelį įvedžiau vieną žodį: „Biblija“.
Tris ištisas dienas man nesinorėjo nei valgyti, nei gerti, nieko daugiau – tik skaityti, skaityti, skaityti. Tarsi norėjosi atsigriebti už visą tą laiką, kuris mano gyvenime prabėgo prieš tai. Aš nežinojau, kas su manimi vyksta, aš nežinojau, kam viso to reikia, aš tiesiog jaučiau nenumaldomą alkį, nenumaldomą troškimą skaityti ir suprasti. Nes žinojau, kad su manimi šią naktį kažkas įvyko. Gal dar ne iki galo, bet net ir jei taip, tai buvo kažkokios pradžios pradžia.
Sekmadienį buvo siaubingai nedrąsu važiuoti į lietuvių bažnyčią, kur atrodė, kad visi ant kaktos matytų parašyta, jog su manimi kažkas įvyko. Tuo labiau, ne kartą buvo tekę girdėti mistinius žodžius, skambėjusius maždaug taip: „Tikėk Kristumi kaip savo Gelbėtoju, pakviesk jį į savo širdį, išpažink jį visų akivaizdoje, ir tu būsi išgelbėtas“, ir tai mane gąsdino. Nelabai, tiesą pasakius, suvokiau, ką reiškia tas išgelbėjimas ir iš ko čia mane reikėtų gelbėti. Daugiau man tai asociavosi su kadaise kažkur girdėtomis kalbomis apie verbavimą į įvairias sektas, kurios maždaug panašiai kalba. Tik pasąmonėje suvokiau, kad kažkas tuose žodžiuose yra. Tačiau eiti į priekį prieš visą bažnyčią ir kažką pripažinti – deja, tai tikrai buvo ne mano charakteriui. Todėl tąsyk nuvažiavau į kitą bažnyčią. Angalkalbių. Ten – daug žmonių, niekas per daug nekreipia į tave dėmesio, ir jei paprašys toj tūkstantinėj minioj pakelti ranką – nedidelė bėda. Todėl kai pastorius paklausė, kas norėtų pakviesti Kristų į savo gyvenimą (vėlgi – frazė, kuri ne kažin ką sakė, bet gal „pakviesti Kristų“, ką tai bereikštų, nėra blogai – mąsčiau), aš pakėliau ranką. Viskam pasibaigus, žmonių šurmulyje prie manęs priėjo nepažįstama mergina ir paklausė, ar aš kėliau ranką. Kai palinksėjau galva, ji įdavė man nedidelę knygelę, ant kurios buvo užrašyta: „New Testament“ (Naujasis testamentas). Daugiau tąkart man nereikėjo nieko.

No comments: